BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mergos ir ironija.

Šiandien taip gavosi, kad teko eilinį kartą išgirsti (perskaityti) frazę: “Tu esi nuostabus žmogus ir t.t. bet aš noriu, kad liktume draugais”. Net vaikystę priminė.

Taip ir norisi vėl dainuoti

Pavirto pelenais

Svajonės ir sapnai


Tada kai pasakei:


Likim draugais


Nesimiega, tad sugalvojau pairozinuoti. Dabar kai prisėdau parašyti, galvoju, kad nėra čia ko ir ironizuoti. Susitikom prieš mėnesį, per tą menesį matėmės gal tris ar keturis kartus, na o šiandien rišom šitą reikalą. Gal ir gerai. Vasara baigės, nuotykiai taip pat. Kaip vienas mano geras draugas pasakė: “užsitęsęs p…..balis”. Ir jis buvo teisus. Tik kažkaip gaila. Labai, labai senai nebuvau patyręs panašių dienių, kaip tos kelios praleistos kartu. Na bet ką padarysi. Atėjo ruduo. Darbo ir mokslo metas, tad mergas į šona ir mokslus ar darbą už ragų ir iki pavasario!

Gal kas kavos? Vieta Klaipėda, laikas - bet kuris vėlesnis vakaras ;)

Rodyk draugams

Bendradarbis 2

Hmmm… Katik isiaiskinau kad savo kompiuteryje neturiu nei MS Word nei lituvisku raidziu srifto… tuoj grisiu!

Va! Turėtų būti geriau. Wordo neisntaliavau, nes tingėjau, užteks ir šito “editoriaus”.

Taigi, apie bendradarbį, o jei tiksliau - tai bendradarbę. Jos vardas yra Toma, Tomulytė, Tomutė,  Mušeika, Saulė, Saulytė, Niurzgla, Niurzglutė, Lebedelė ir t.t. .. galečiau testi, bet tingiu. Vienu ar kitu atveju, dažniausiai męs ją vadindavome tiesiog Toma. Gera, graži mergaitė - Toma ir ji prieš kelias dienas paliko mūsų kolektyvą, o dar po kelių dienų iškeliaus į svetimą šalį… 

Rašau čia, nes noriu jog tai išliktų. Noriu, kad išliktų atsiminimas apie Toma ir mus (kolektyvą). Apie tai, kad mes bendravom, kad jei daugiau ji negrįš į Lietuvą, šis įrašas liktų, primintų… ar jei kada netyčia užklystų į kraugeriškuosius įvykius arba Google.lt suvestų Toma Leilionaitė rastų visą šitą vat… ką aš čia vėlyvą vakara prikeverzojau.

Labiausiai noriu, kad prisimintų mane. Gal nebuvom mes labai artimi draugai, bet aš su dideliu malonumu prisimenu ją besišypsančią ir kiekvienas prisiminimas apie Tomą man sukelią šiltus jausmus. Labai norėčiau, kad tokį patį jausmą patirtų ir ji skaitydama šį… laišką? Blogą!

Mylim mes tave Toma. Tavo nuotraukos jau mūsų rėmely ir tol kol aš ten dirbsiu jos visada ten suksis! Su pagarba TC ir didesnė pusė jo kolektyvo laukia tavęs sugrįžtant.

Foto nebus… manau.

Rodyk draugams

Bendradarbis.

Manau jau dauguma mūsų mažos Lietuvėlės blogerių pajuto atėjusį pavasarį. Ne maža dalis jau šį savaitgalį ruošiasi išlėkti kažkur į gamtą. Vieni prie jūros, kiti prie upės ar ežero, sodybos, kur dega laužas ir kepa šašlykas ar šiaip, kur pasimėgauti šiltais saulės spinduliais.

Vieną iš tokių nuostabių pavasarinių dienų šiandien apturėjo mano bendradarbis. Geras jis bendradarbis. Nuoširdus, sąžiningas, gerai išmanantis vieną pusę savo darbo, kitą tik šiek tiek. Dažnai mes su juo einam papietauti, parukyti ar šiaip… su Playstaiton 3 pažaisti. Nesiskundžiu draugyste su juo.

Tik… Tik… Šiandien aš dirbau, o jis ilsėjosi. Atrodo dažnas įvykis, kai darbo pamainos nesutampa. Tai man išeiginės, o jis dirba, ar atvirkščiai. Bet šis kartas buvo kitoks. Aš dirbau. Nuobodu buvo iki kaulų smegenų. Negaliu pakęsti darbo, kai būna beprotiškai nuobodu. Net su vadovu taip smagiai bendravau jog smulkiai nupasakojau kaip nuvažiuoti į P. Lukšio gatvę esančią Vilniuje. Iki tol net nebučiau susapnavęs jog galiu su viršininku taip bendrauti. Iš esmės darbas nėra sunkus, bet kai nėra žmonių, būna žiauru. Slampinėji iš vietos į vietą, pakeli ką nors ir vėl padedi į vietą. Tada nori nenori savajoji apie savo laisvą dieną ir skaičiuoji likusias minutes ikis jos. Kažką panašau ir dariau tuo momentu, kaip prie manęs priėjo kolega ir tylėdamas ištraukęs iš kišenės mobilų telefoną, ijungė kažką ir davė man peržiurėti. Tai buvo paprastas mobiliu telefonu filmuotas filmukas. Filmuke pakankamai kokybiškai matėsi ir gidėjosi jūra bei jos ošimas. Šaulės spinduliai žaidė vienas su kitu atsispindėdami jūros pavišiuje, taip sudarydami nuostabų ramybės pojūtį. Po kiek laiko kamera pasisuko truputi į kranto pusę, kuriame matėsi nuo gaivinančio jūros vėjo ošiančios pušys, o kiek tolėliau - gražios merginos siluetas. Neilgai trukus kamera dar pasisuko ir visas tas grožis staiga pranyko, pamačius bendradarbio veidą tariantį šios žodžius.. “Tai ką, z**b**s dirbat..?”

Drebančiom rankos atidaviau mobilų kolegai… Ir šypsodamasis nuėjau… Mintyse visą likusią dieną skambėjo tik vienas žodis…

Rodyk draugams

Kartingai.

Vakar teko važinetis su kartingais. Jei kas nežinot kas tai yra - trumpai nupasakosiu:

    1. Tai mašinėlė.
    2. Su keturiais ratais.  Galiniai varomi!
    3. Turi variklį, dažniausiai benzininį bei automatinę pavarų dėzę.
    4. Skirtingai nuo įprastų mašinų, su kaire koja - stabdis, su dešine - akseleratorius (gazas).
    5. Turi vairą be stiprintuvo (stovint vietoj laaabai sunku pasukti vairą).
    6. Labai plati, su aplink privirintais borteliais trakymuisi…
    7. Vieną sedynę.    
    8. Kietą sedynę.
    9. Dažniausiai raudonos spalvos.    
    10. Be kabinos.

Tiesą pasakius, visad maniau, kad kartingai, tai paauglių mašinėlės. Kadangi mano paauglystės metu tokių dalykelių nebuvo, o jei ir buvo - tai ne mano ar mano tevų kišenei. Todel, jiems išpopuliarėjus Lietuvojei, nekreipiau didelio dėmėsio. Jei kažką išgirsdavau apie kartingus, tai vis pagalvodavau, kad “ai… aš jau per senas tokiems”. O klydau! Jei kartai ir jūs taip galvojate, tai nustokit, nes kartingai toli grazu ne paauglių žaisliukai. Jais važiuoja nuo mažiausių iki pačių vyriausių. Jei tiksliau, tai ten, kur aš važinėjausi, reikalavo teisių ir bent jau dviejų metų vairavimo stažo bei būti nejaunesniu nei 21 metų. Oho paaugliams, pagalvojau…

Ką galvojau, jau nebesvarbu, svarbu tai, kad man teko paragauti jų greičio, jų kietumo, atsparumo, lūžimo, dūžimo, griūvimo ir visokio kitokio …imo. O to buvo daug ir smagaus. Bet gal apie viską nuo pradžių.

Jaudulys.

Taip. Tik įėjęs į aikštelę, kur sukrautas didelis kiekis įvairių spalvų padangu, o iš jų padaryta trasa, pajutau didelį jaudulį. Jaudinausi dėl visko: kaip reikės vairuoti, kaip stabdytis, įveikti posūkį ar kaip stipriai spausti gazo pedalą. Aplink buvo nemažas kiekis bendradarbių, bet iš kitų padalinių ir nei vieno pažįstamo. Tad jaudinausi iki tol, kol atvyko vienas iš kolegų, kuriam bent jau kelis kart esu spaudęs ranką ir žinojau vardą. Išsipasakojau, parūkiau ir praėjo. Gaila, kad tik trumpam. Nes po keliolikos minučiu prasidėjo instruktažas per kurį papasakojo pagrindinius dalykus, kuriuos reikia žinoti važiuojant su kartingu. Galiu pacituoti: “Viskas labai paprasta, va pošalmiai, va šalmai, viską, ką reikia daryti, tai spausti gazą, sukti vairą ir reikiamu momentu atleisti gazą. Stabdzių nenaudokite.” MMmmda.. pamasčiau. Paskutiniai žodžiai skambėjo smagiausiai… Kaip pasakytų mano mama “апять двацать пять”. Vėl jaudinuos.

Greitis ir stabdžiai.

Tik pajudėjus buvo baisu. Pirmi trys ar keturi ratai buvo pakankamai lėti, bet kadangi tai apšilimas niekur skubėti nereikia. Kaip minėjau, patarė kuo mažiau naudoti stabdžius. Bet aš nebučiau aš jei imčiau ir paklausyčiau. Nė velnio, stabdis buvo vienas iš pagrindinių pedalų įveikinejant posūkius. Greitai važiuojant šimto aštuoniasdešimties laipsnių posūkį įveikti yra ypatingai sudėtinga, ypač tada kai tai daro apsoliutus naujokas. Tad tose vietose be stabdžių buvo neįmanoma. Tiesa, nebuvau aš jau toks visiškai žalias. Kaip įveikinėti posūkius pakankamai gerai išmokau žaisdamas Neef For Speed Pro Street ant savojo Playstation 3. Žaidime labai puikiai galima išmokti stabdymo bei trajektorijos apskaičiavimo gudrybių. Tad po tų kelių įžanginių ratų atsirado ir greitis, bei žaidimo įgūdžių panaudojimas įveikinėjant posūkius. Ir ką? O gi sekėsi pakankamai gerai. Net vienoje tiesiojoje pasivijau ir aplenkiau priešais save važiuojantį. Rankos drebėjo, širdis plakė, buvo baisu ir nerealiai smagu. Tokį adrenalino pliūpsnį senai apturėjau. Koks tikslus buvo greitis nežinau, bet atrodė, kad skrendu. Taip ir nepaklausiau, kokį maksimalų greiti išvysto tie kartingai. Numanau, kad apie 40-50 km/h.

Merginos.

Pačios lenktynės prasidėjo gerokai po to kai darėmė apšilimą. Gal po
valandos ar dviejų. Iš pradžių sudalyvavo merginų grupės, o tik po to
mes, vyriškiai. Mano nuomone, merginų lenktynes stebėti buvo kur kas įdomiau. Skirtingai nei vyrai, jos važiavo ramiau, bet tuo pačiu ir gerokai įdomiau. Vyrų lenktynėse pats įdomumas buvo tik startavus, nes tada visi visus išsitrankydavo, o po to, po viena gražiais lygiais tarpeliais atsiskirdavo ir važiuodavo sau ramiausiai. Karts nuo karto kažkuris aršesnis pasistengdavo aplenkti priešais važiuojanti ir tai nebuvo labai įdomu. Bet vat pas merginas.. jos kažkaip kitaip. Jos kovojo atsargiai ir tuo pačiu labai drastiškai. Buvo ir kraujo ir ašarų, lūžusių vairų bei išvartytų padangų. Net pats įmonės vadovas, laikydamas rankose EOS-1 Mark III D su geru L klases plačiakampiu objetyvu bei negailestingai “pleškindamas” kadrą po kadro, kraipė galvą ir stebėjosi merginų drasą ir meistriškumu.

Lenktynės ir pralaimėjimo kartėlis ir prizai.

Prieš lenktynes traukėm burtus. Kas su kuriuo kartingu važiuos bei startavimo poziciją. Ištraukiau kartingą pažymėtą ketvirtu numeriu ir šeštą startavimo poziciją… Taip. Startavau paskutinis. Nelabai ėmiau į galvą kelintas startuosiu, nes svarbiausia buvo apvažiuoti kuo daugiau ratų per septynias mnutes.

Tik startavus kažkurį aplenkiau, labai džiūgavau ir variausi tolyn, spaudžiau gazą iki galo kiek tik ėjo (bent jau man taip atrodė) ir tai buvo mano didžiausia klaida… darant pirmą rimtesnį posūkį kartingą užnešė, kol išsitiesinau, mane aplenkė tas kurį aš aplenkiau bei dar vienas kurį maniau, kad neaplenkiau… Likau paskutinis. Tas pats buvo ir antrame rimtame posūkyje, trečiame ir daugelyje kitų… Gavosi taip, kad mane aplenkė VISI dviem ratais… Kažkurį momentą prsiminiau tėčio vaikystėje megstamą posakį: “neskubėk ir busi pirmas, sūnau”. Vat teip vat. Ir jis buvo teisus. Ir apie stabdžius instruktorius buvo teisus. Bet aš nebučiau aš jei nesurasčiau ką apkaltinti, todėl kaltinau kartingą. Trankiau daužiau ir  keikiau jį, kad taip slidinėja darant posūkius. Mat apšilimo metu tokių “bajerių” nebuvo. Nei slydau, nei mėčiausi, nei… važiavau neprotingai. Tik gerokai po lenktynių supratau kame visas reikalas buvo. Stabdis buvo mano didžiausia klaida. Mat trasa buvo gerokai įkaitusi nuo pastovaus ir ilgo važinėjimo ja, bei nuraižyta padangų gumos. Todėl pasidarė labai slidi ir stabdant bei darant posūkį kartingą sumėtydavo. Taip prarandant laiką ir leidžiant kitmiems mane aplenkti. Dviem ratais.

Na bet ir vėl, nebūčiau aš jei imčiau visą tą pralaimėjimą giliai i širį ir raudočiau ant suoliuko. Smagiai pasijuokiau iš savęs, pasveikinau nugalėtoją ir ramiai pasitraukiau toliau stebeti lenktynes. Po jų buvo apdovanojimai. Negavau aš taurės, bet gavau didžiulį malonumą paimti tąjį “EOS-1 Mark III D su geru L klases plačiakampiu objetyvu” ir pafotografuoti. Apturėjau šypseną iki ausų ir džiūgavau kad galiu “pafotkint” su tokiu aparatu.

Tips ir pabaiga.

Tai tokia ir buvo mano pžintis su kartingais. Neilga, gal kokių penkiolikos minučių gryno važiavimo, bet keltą patarimų naujokams jau turiu. Pagrindinis dalykas tai būtų protingas važiavimas. Neskubekite lėkti į priekį tik startavus, ypač jei esat vienas iš paskutiniųjų prie starto linijos. Leiskit visiems kitiems pirma atsitrankyti, išsidaužyti, o patiems ramiai sau apvažiuoti ir išsiveršti į priekį. Stenkitės nenaudoti stabžių darant posūkį, geriau pristabdyti prieš jį ir jau sukantis spausti gazą. Pažaiskit NFS Pro Street, kad išmokti posukių trajektorijų. Svarbu žiūrėti kas darosi posukiuose ir už jų. Dažniausiai ten “susibūrimas”.

Tai tiek šiam kartui.
Tikiuosi buvo įdomu ir naudinga.

Rodyk draugams

Pradžia.

Sveiki. Mano vardas Mantas.

Keletas mano pažįstamų ir vienas draugas (o gal ir ne vienas, tik nepasisako) yra blogeriai. Užkietėję. Net  vieno iš jų penkerių menesių sūnus neperseniausiai čia pradėjo bloginti. Viskas ok. Džiauguiosi už juos ir mielai skaitau jų rašliavas. Šiandien ir aš sugalvojau pabloginti. Prisiminiau kažkada senai senai kurtą blogas.lt “akaunta”, kurio iki šiol nenaudojau, susiradau nuorodą  į  tą mini programelė, kurią dabar nagrinėju ir… pradėjau rašyti. Nežinau kaip man einas, bet nuotaika gera, tad ką nors suregsiu, juk niekada nevėlu pradėti kažką naujo. Tuo labiau, kad mokyklos laikais, niekados neturėjau daugiau 6 balų rašinių rašyme.  Žinau, kad rašant tokius dalykus reiktu laikytis kazkokių rašymo taisyklių, kaip pradžia, dėstymas ir pabaiga. Atleiskit, bet pas mane to kolkas nebus. Pilsiu į viena pastraipą viską ir kolkas nieko nedėliosiu. Nemoku dar.

Tai manau tiek šiam kartui. Benagrinėjant šitą mini worduk'ą bei pastoviai taisant savo klaidas, išsiblaškė mintys. Parašysiu kitą dieną. Tikiuosi.

Rodyk draugams